Apsilankyti www.goldenmoments.lt >>>
2016
Tel. +370 698 22810,    info@aeronautica.lt
Apie mus Atmintinė skrendantiems oro balionu Apie oro balionus Kontaktai Fotogalerija  
 
Skrydis
oro balionu

89 €/asm.
Skrydis oro balionu dviems ROMANTIŠKOJI PORELĖ
399 €
Grupės
asmenų skrydis

nuo 79 €/asm.
 
   
 

Grįžti į pradžią / Apie oro balionus / Oreivystės istorija

Oficiali oreivystės pradžia laikoma 1783 metai. Galimybė skristi it paukštis visada buvo tapatinama su visiška, pilna žmogaus laisve. Juk, galėdamas skristi, žmogus galės ištrūkti iš bet kokios nelaisvės, jokios užtvaros jo nebesulaikytų. 1782 metais broliai Mongolfje atliko du  eksperimentinius skrydžius, kurie parodė, kad gana didelis balionas, pripildytas laužo dūmų, turi kilti į viršų.  Pirmą viešą bandymą broliai surengė 1783 metų birželio 4 dieną. Oro balionas buvo padarytas iš lininio maišo, apklijuoto popieriumi. Jo skersmuo siekė 11 metrų ir svėrė 227 kg. Į balioną jie prileido smulkiai supjaustytų deginamų šiaudų dūmų. Kai balioną paleido, jis pakilo gana aukštai ir nusileido tik po 10 minučių, nuskriejęs apie tris kilometrus. Šis skrydis žiūrovams padarė didžiulį įspūdį. Buvo surašytas specialus oficialus protokolas. Taip pirmą kartą Europoje buvo patvirtintas išradimas, atvėręs tolimesnį kelią oreivystei. Žinia apie baliono skridimą greitai apskriejo Prancūziją ir Europą.

Po dviejų mėnesių kita grupė entuziastų paleido kitokį balioną. Eksperimentui vadovavo jaunas prancūzų fizikas profesorius Ž.Šarlis. Susipažinęs su dujų savybių tyrimais, Šarlis nusprendė pripildyti balioną ne dūmų, o vandenilinių dujų, kurios yra lengvesnės už orą. Kadangi popierius negalėjo sulaikyti šių dujų, mechanikai broliai Roberai pagamino balioną iš šilkinio audinio, suvilgyto latekse. Rugpjūčio 27 dieną į Marso laukus susirinko didžiulė smalsuolių minia pasižiūrėti skrydžio. Ore balionas išbuvo 45 minutes ir nuskrido 28 km. Nusileidęs netoli kaimo, jis taip išgąsdino vietinius gyventojus, kad šie iš pykčio sudraskė “nenaudėlį” į gabalus.

1783 m. rugsėjo 19d. broliai Mongolfjė pakartojo bandymą Versalyje, dalyvaujant karaliui Liudvikui XVI. Prie baliono jie pririšo pintinę, į kurią įsodino aviną, antį ir gaidį. Balionas per 8 minutes nuskrido 3,5 km. Nė vienas iš pirmųjų oreivių nenukentėjo. Netrukus į orą balionu pakilo ir žmogus. Broliai pastatė 22,7 m aukščio, 15 m skersmens balioną, apačioje pritvirtino žiedinę galeriją, kurios viduryje buvo pakabintas žaizdras smulkintų šiaudų deginimui. Tačiau Prancūzijos karalius uždraudė skristi patiems. Jo nuomone, tokiam rizikingui užsiėmimui reikėjo paimti du nusikaltėlius, kuriems paskirta mirties bausmė. Tai sukėlė audringus Paryžiaus mokslo muziejaus direktoriaus, aktyvaus oreivių pagalbininko Ž.F.Pilaro de Rozjė protestus. Jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad į oreivystės istoriją pirmosiomis bus įrašytos kažkokių nusikaltėlių pavardės ir pareikalavo leisti skristi jam asmeniškai. Spalio mėnesį, gavęs karaliaus leidimą, Ž.F.Pilaras de Rozjė pririštu balionu pakilo į  25 metrų aukštį ir ore išbuvo 4 minutes. 1783 metų lapkričio 21 dieną tas pats de Rozje su amerikiečiu karininku d¢Arlandu nuskrido oro balionu 10 km ir ore išbuvo 25 minutes. Pirmieji aerostatai buvo nevaldomi (laisvieji) arba pririšamieji balionai.

Profesorius Ž.Šarlis nenorėdamas nusileisti broliams Mongolfjė, sukūrė visiškai naują aerostatą. Viršutinę kupolo dalį jis uždengė tinklu ir prie jo pritvirtinęs lynus pakabino krepšį žmonėms. Kupole padarė specialų vožtuvą, per kurį išleisdavo dujas krentant atmosferos slėgiui. Į krepšį pasiėmė balastą. Vožtuvo ir balasto dėka skrydis tapo valdomas. Taip pat sugalvojo į krepšį pasiimti inkarą, kurį išmesdavo leisdamasis. Daug jo sugalvotų konstrukcinių sprendimų nepakito iki mūsų dienų. 1783 metų gruodžio 1 dieną Ž.Šarlis su padėjėju M.Roberu vandenilio pripildytu balionu nuskrido nuo Paryžiaus 40 km. Skrydis truko 2,5 valandas. Balionas nusileido mažame Neslio miestelyje. Čia padėjėjas išlipo, o profesorius Šarlis tęsė kelionę ir pakilo į 2750 m aukštį, kur išbuvo beveik pusvalandį, išmatavo atmosferos slėgį, temperatūrą ir sėkmingai nusileido.

1785 m. įvyko pirmasis istorijoje skrydis per Lamanšą.

Oreivystės istorija buvo ne tik pergalių, bet ir nesėkmių, o kartais ir dramatiškų likimų istorija. Toks dramatiškas buvo fiziko Ž.F.Pilatro de Rozje likimas. Būdamas drąsus ir užsispyręs jis labai daug padėjo broliams Mongolfjė, su markizu d'Arlandu tapo pirmaisiais oreiviais. Jis daug prisidėjo konstruojant istorinį 1783 m. šiluminį aerostatą. Apskaičiavo naują daugiavietį aerostatą 12-ai žmonių. Su chemiku Pru pasiekė aukščio rekordą – šiluminiu aerostatu pakilo į 4000 m aukštį. Tai pasiekęs, nenurimo ir galvojo apie naują tolio rekordą- norėjo perskristi Lamanšą.

De Rozjė sukūrė savos konstrukcijos balioną. Sujungęs dujinio baliono sferą ir šiluminio cilindrą jis gavo pirmąjį mišrų aerostatą. (skrydžių aplink pasaulį, tolio rekordai pasiekti būtent mišriais aerostatais) 1785 metų birželio 15 d. Pilatras de Rozje su padėjėju Romeru pakilo savo naujuoju aerostatu tolimam skrydžiui. Tačiau jie nepasiekė net Lamanšo. Aerostate kilo gaisras ir abu oreiviai tragiškai žuvo.

Oro vandenynas sutiko pirmuosius ikarus ne itin maloniai. Visi oreiviai pastebėjo, kad, kylant aukštyn, oro temperatūra pastebimai krinta, be to, maždaug 5000 m aukštyje jie pajusdavo “kalnų ligos” požymius. Tačiau oreiviai nesiliovė kilę į aukštį. 1803 metų liepos 18 dieną Peterburge aerostatu skrido prancūzas Ž.Garnerenas. Daug buvo kilta į aukštį Rusijoje. Skrydžiams vadovavo žymus belgų oreivis E.Robertsonas. 1803 metais jis pakilo į 7000 metrų aukštį ir ore išbuvo apie penkias valandas. 1804 metų birželio 30 dieną buvo organizuotas naujas bandymas pakilti į orą. Skrydžiui vadovavo akademikas J.Zacharovas. Šį kartą balionas pakilo į 2550 metrų aukštį. Skridimo metu buvo matuojami oro slėgio ir temperatūros kitimai, nustatoma oro sudėtis, atlikti elektriniai bei akustiniai  atmosferos reiškinių tyrimai. Nustatyta, kad oro temperatūra nukrito nuo +23,8°C iki +5,6°C. Balionas nusileido 60 km nuo Peterburgo. Šis skridimas laikomas pirmuoju moksliniu skrydžiu. Greitai po šio skridimo Paryžiaus mokslų akademija taip pat ėmė organizuoti oro ekspediciją. Tų pačių 1804 metų rugpjūčio mėnesį prancūzų fizikai Ž.Gei-Liusakas ir Ž.Bio pakilo balionu į 4000 metrų aukštį. Ekspedicijos metu buvo pastebėta, kad oro drėgnumas, kylant aukštyn, mažėja. Kildamas balionu kitą kartą Gei-Liusakas pasiekė 7014 metrų aukštį ir nustatė, kad oro temperatūra yra 18 laipsnių žemesnė negu prie žemės paviršiaus.

Aerostatai buvo naudojami ne tik moksliniams tyrinėjimams. 1793 metais buvo atrasta nauja sritis jų panaudojimui. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu fizikas Gitonas de Morvo pasiūlė panaudoti aerostatus stebėtojų pakėlimui. Kitas prancūzas, taip pat fizikas Kutellis paruošė pririšamojo aerostao projektą ir spalio mėnesį pagamintą aerostatą pristatė į veikiančią armiją bandymams. 1794 m. balandį buvo išleistas dekretas apie pirmojo oreivių būrio organizavimą.

1794 metais Prancūzija, kariaudama su Austrija, ties Fleri (Belgija) panaudojo balioną žvalgybai. Aerostatai, pakibę pusės kilometro aukštyje virš prancūzų armijos ir duodantys galimybę apžvelgti tolimiausias priešo pozicijas, pribloškė austrus.  Žvalgybos duomenis į žemę nuleisdavo specialiose dėžutėse pririštose prie krepšio.

Po pergalės Prancūzijoje buvo įkurta Nacionalinė oreivystės mokykla. Ji egzistavo tik penkis metus, bet nuo tol oreivystė tapo nebe mėgėjų, o profesionalų užsiėmimu. Per 1848 – 1849 metų Ausrijos – Italijos karą austrai iš aerostatų padegamosiomis bombomis bombardavo Veneciją.

1852 – 1866 metais buvo atlikta daugiausia skrydžių oro balionais. Žymiausias iš jų Dž.Glešerio skrydis, kai aerostatas pasiekė 8840 metrų aukštį ir mokslininkas dėl deguonio stokos net apalpo. 1887 metais, per saulės užtemimą, aerostatu į 3000 metrų aukštį buvo pakilęs D.Mendelejevas, kur atliko įvairius metereologinius stebėjimus.

1999 m. kovo 20d. daugelis pasaulio naujienų agentūrų pranešė, kad 9 val. 45 min. Grinvio laiku pirmą kartą oreivystės istorijoje šveicarui Bertranui Piccardui ir anglui Brianui Jonui pavyko laisvu aerostatu nenusileidus apskristi aplink pasaulį. Viso skrydžio metu buvo užregistruoti keli absoliutūs pasaulio rekordai - skrydžio nuotolis 40 814 km, skrydžio trukmė 477 val. 47 min. (19d. 21 val. ir 47 min.), maksimalus skridimo aukštis 11 737 m. Šis dviejų oreivių pasiekimas savo unikalumu užima išskirtinę vietą aviacijos istorijoje.

2002 metais amerikietis milijonierius, nuotykių ieškotojas Stevas Fossetas apskrido oro balionu aplink pasaulį vienas. 2002 metų birželio 19 d. jis pakilo Australijoje ir per 14 dienų, 19 val. ir 50 min., apskridęs aplink pasaulį, nusileido Australijoje. Jo nuskristas atstumas -  32 963 km.

Lietuvą oreivių keliai pasiekė 1806 metais, kai į Vilnių atvyko moldavas Jordakis Kuparenka ir pademonstravo skrydį šiluminiu aerostatu. Jis pakilo į orą birželio mėnesį savo konstrukcijos aerostatu, kuris avarijos atveju galėjo būti naudojams kaip parašiutas. Šį skrydį aprašė laikraštis Kurjer Litewski: “Moldavas J.Kuparenka atliko pirmąjį aerostatinį bandymą balionu, kurį pats pasidarė pagal naują išradimą vien iš gumuoto popieriaus. Lapkričio 26 d. 12 val. jo Didenybės Generalgubernatoriaus rūmų kieme susirinkusios publikos šūksnių palydėtas, dideliu greičiu pakilo į gana žymų aukštį. Ten pūtė nepaprastai stiprus vėjas, daugelyje vietų draskęs baliono apačią. Tokiame pavojuje oreivis neprarado orientacijos, degamiems garams išleisti tuoj pat atidarė vožtuvą. 1,5 mylios už Pylimėlių kaimo, tarp Verkių ir Kairėnų leisdamasis žemyn, norėdamas išvengti smūgio į katilą, pritvirtintą virš galvos, netoli žemės šoko iš krepšio ir užsigavo kairę koją į akmenį, o balionui nukritus netoli katilo, gesindamas ugnį, apsidegino dešinę ranką. Nepaisydamas šito, surinko savo balioną ir minėtame kaime paliko.”

1809 m. pradžioje Vilniuje dujiniu balionu kilo belgas E.G.Robertsonas, jau pasižymėjęs savo pakilimais į rekordinį aukštį, skridimų metu atliktais eksperimentais. XIX a. pabaigoje, kelis šuolius su parašiutu iš aerostato atliko lenkas S.Drevinskis. Po šių startų skraidynai balionais Lietuvoje nutrūko beveik šimtmečiui.

Tais laikais dujinis aerostatas buvo praktiškesnis nei šiluminis ir jo konstrukcija beveik nesiskyrė nuo dabartinės. Matyt todėl šiluminis aerostatas beveik du šimtmečius buvo užmirštas. Tik XX a. 6-to dešimtmečio pabaigoje JAV, vykdant vyriausybinę tyrimų programą, buvo pagamintas dabartinis šiluminis aerostatas. Kupolui pirmą kartą buvo panaudota sintetinė medžiaga ir sukurti dabartiniai dujiniai degikliai. Tuomet paaiškėjo, kad šiluminiai aerostatai žymiai praktiškesni ir pigesni už dujinius. Taip prasidėjo pirmojo skraidančiojo aparato atgimimas.

Lietuvoje balionų atgimimą pradėjo pirmas į padangę pakilęs jonavietis Leonas Simniška. 1988 m. balandžio 28 d. pakilo įspūdingas permatomas iš polietileno plėvelės padarytas skraidymo aparatas, kuriam autorius kartu su bendraminčiais paaukojo daug darbo ir laiko. Tai buvo pirmasis Lietuvoje pagamintas balionas. Pirmieji Lietuvos oreiviai skraidyti išmoko ir licencijas gavo Lenkijoje. Pirmieji šiluminiai aerostatai buvo įsigyti Vengrijoje. 1988 metų birželio mėn. 9d. Lietuvos oreivių draugijai buvo labai svarbi. Tą dieną Vilniaus oro uoste nutupė krovininis lėktuvas, kuris į Lietuvą atgabeno pirmus du vengrų gamybos karšto oro balionus. Tuos balionus mūsų oreiviai gavo, iškeitus juos į vieną sklandytuvą „Lietuva“ LAK-12, kurį draugija įsigyjo gavusi 70000 rublių iš Vilniaus miesto jaunimo mokslinės techninės kurybos centro. Po dviejų dienų, 1988 m. birželio 11d. 6val. 45 min., iš Balninkų (Molėtų raj.) į Lietuvos padangę pakilo pirmasis Lietuvoje įregistruotas karšto oro balionas. O dar po aštuonių dienų, Vilniuję, iš Vingio parko pakilo ir antrasis balionas. Taip oficialiai prasidėjo „Lietuvos oreivių draugijos“ pilotų skrydžių istorija.

Grįžti į viršų
 
 



 
 
 
 
 
 
 
       
IDEAFORMUS interneto projektai